Apžvalga

Euro zonos realusis BVP, 2020 m. pirmąjį pusmetį smukęs 15,0 %, trečiąjį ketvirtį padidėjo 12,5 % – gerokai daugiau, negu buvo numatyta 2020 m. rugsėjo mėn. ECB ekspertų makroekonominėse prognozėse. Tačiau pastaruoju metu daugeliui šalių vėl pradėjus taikyti griežtesnes viruso plitimo ribojimo priemones dėl vėl labai padidėjusio susirigimų koronavirusu (COVID-19) skaičiaus, ekonominis aktyvumas ketvirtąjį ketvirtį turėtų vėl sumažėti. Numatoma, kad jis bus nedidelis ir 2021 m. pirmąjį ketvirtį. Nepaisant šio sumažėjimo artimiausiu laikotarpiu, palankios naujienos apie vakcinos sukūrimą leidžia užtikrinčiau tikėtis, kad 2021 m.–2022 m. pradžioje ši sveikatos krizė bus įveikta. Ši perspektyva kartu su didele pinigų ir fiskalinės politikos parama, iš dalies susijusia su priemone „Next Generation EU“ (NGEU), ir toliau didėjančia užsienio paklausa turėtų padėti ekonomikai per 2021 m. užtikrintai atsigauti, o realusis BVP iki 2022 m. vidurio turėtų grįžti į iki krizės buvusį lygį. Taigi, nors artimiausio laikotarpio perspektyva ir pablogėjo, euro zonos BVP raida nuo 2022 m. turėtų būti iš esmės tokia, kaip numatyta 2020 m. rugsėjo mėn. ECB ekspertų makroekonominėse prognozėse. Kadangi manoma, kad taikomos politikos priemonės sėkmingai padeda išvengti didelių finansinių pasekmių ir sušvelninti dėl krizės patiriamus ekonominius nuostolius, realusis BVP 2023 m. turėtų būti 2½ % didesnis negu prieš krizę 2019 m.

Kalbant apie infliaciją, pažymėtina, kad dėl infliaciją didinančių bazės efektų, susijusių su ankstesniu naftos kainos kritimu, ir dėl to, kad Vokietijoje nustojus galioti sumažintam PVM tarifui pasireikš infliaciją didinantis poveikis, 2021 m. bendroji infliacija turėtų padidėti. Tačiau manoma, kad infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, 2021 m. didės gerokai lėčiau, nes nedidelės paklausos, ypač paslaugų sektoriuje, plataus masto defliacinis poveikis nusveria dėl tiekimo suvaržymų pasireiškiantį infliaciją didinantį sąnaudų spaudimą. Vidutiniu laikotarpiu bendroji infliacija turėtų nuosekliai didėti, daugiausia dėl šiek tiek padidėjusio infliacijos pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, poveikio, tačiau pastaroji, manoma, ir 2023 m. bus palyginti nedidelė (1,2 %). Apskritai pagrindiniame prognozių scenarijuje daroma prielaida, kad infliacija pagal SVKI nuo 0,2 % (2020 m.) padidės iki 1,0% (2021 m.), o po to toliau didės iki 1,1 % (2022 m.) ir 1,4 % (2023 m.). Palyginti su 2020 m. rugsėjo mėn. ECB ekspertų makroekonominėmis prognozėmis, 2020 ir 2022 m. infliacijos pagal SVKI prognozė sumažinta, nes gaunami duomenys rodo mažesnę infliaciją pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, be to, dar kartą įvertinus buvo sumažinta, palyginti su ankstesnėmis prognozėmis, infliacinio spaudimo prognozė, atsižvelgiant į tai, kad mažėja, nors dar yra nemažas, sąstingis prekių ir darbo rinkose.^[1]

Atsižvelgiant į vis dar didelį neapibrėžtumą dėl tolesnės pandemijos raidos, medicininio sprendimo (įskaitant vakcinos paskirstymą ir priėmimą) ir ilgalaikių ekonominių sutrikdymų, vėl parengti du alternatyvūs scenarijai. Pagal palankųjį scenarijų sėkmingiau pavyksta sustabdyti viruso plitimą, sparčiai vyksta vakcinavimas, o ilgalaikiai sutrikdymai – nedideli. Pagal šį scenarijų numatoma, kad realusis BVP kitais metais padidėtų 6,0 %, o 2021 m. pabaigoje vėl pasiektų iki krizės buvusį lygį. Infliacija 2023 m. padidėtų iki 1,5 %. Pagal atšiaurųjį scenarijų artimu metu nepavyksta įveikti sveikatos krizės, labai ir ilgam laikui sumažėja ekonomikos potencialas. Atitinkamai, realusis BVP 2021 m. padidėtų labai nedaug, o 2023 m. vis dar būtų beveik 2 % mažesnis už iki krizės buvusį lygį. Infliacija 2023 m. tesudarytų 0,8 %.

1 Pagrindinės prielaidos, kuriomis pagrįstos prognozės

Pagrindinis prognozių scenarijus pagrįstas keliomis svarbiausiomis prielaidomis dėl tolesnės pandemijos raidos. Pagrindiniame scenarijuje daroma prielaida, kad 2020 m. ketvirtą ketvirtį euro zonoje taikomos griežtos viruso plitimo ribojimo priemonės nebus švelninamos ir 2021 m. pirmąjį ketvirtį. Vertinama, kad pastarųjų priemonių taikymo ekonominės sąnaudos bus daug mažesnės nei patirtos pavasarį, nes šios priemonės yra tikslingesnės ir veiksmingesnės, kadangi jau įgyta patirties, kaip elgtis pandemijos atveju. Manoma, kad vėliau, kai bus sukurtas ir pradėtas taikyti medicininis sprendimas (pvz., veiksminga vakcina), turėtų būti prasidėta švelninti viruso plitimo ribojimo priemones, o sveikatos krizė iš esmės turėtų būti įveikta iki 2022 m. pradžios. Dabartinis didelis neapibrėžtumas prognozuojamu laikotarpiu taip pat turėtų po truputį sumažėti. Tačiau vertinama, kad, net ir beveik įveikus sveikatos krizę, toliau bus patiriami ekonominiai nuostoliai, nulemsiantys ilgalaikį sukuriamos produkcijos sumažėjimą visu prognozuojamu laikotarpiu, palyginti su ikikrizine raida. Panašiomis prielaidomis dėl pandemijos raidos pagrįstos ir tarptautinės aplinkos prognozės (žr. 2 intarpą).

Didelio masto pinigų ir fiskalinės politikos priemonės, įskaitant priemonę NGEU, padės palaikyti pajamų gavimą, ribos darbo vietų praradimą bei bankrotų skaičių ir padės slopinti neigiamo grįžtamojo ryšio tarp realiosios ekonomikos ir finansų sektoriaus poveikį. Be pinigų politikos priemonių, kurių ECB ėmėsi iki galutinės prognozių duomenų įtraukimo dienos, pagrindiniame scenarjuje atsižvelgiama ir į diskretines fiskalines priemones, susijusias su COVID-19 sukelta krize, 2020 m. sudarančias apie 4,½ % BVP. Šios priemonės apima įvairias darbo vietų išsaugojimo schemas, kuriomis sušvelninamas ekonominio aktyvumo nuosmukio poveikis užimtumui ir darbo pajamoms. Visų pirma įmonės gauna dideles subsidijas ir kapitalo pervedimus. Nors daugelis šiuo metu taikomų neatidėliotinų fiskalinių priemonių yra laikinos, prailgintas kai kurių iš jų taikymo laikotarpis, be to, priimta naujų priemonių, kurios bus taikomos nuo 2021 m. – į šias priemones pagrindiniame scenarijuje atsižvelgiama. Į pagrindinį scenarijų įtrauktos su ekonomikos gaivinimo fondu NGEU susijusios priemonės – 2021–2023 m. kasmet sudarančios apie 0,5 % BVP (apie pusę visos NGEU sumos 2021–2026 m.). Likvidumo suvaržymą taip pat turėtų padėti mažinti vyriausybės paskolos ir garantijos ar kapitalo injekcijos, iš viso sudarančios beveik 17 % BVP. Be to, visu prognozuojamu laikotarpiu pinigų, fiskalinės ir prudencinės politikos priemonės padės slopinti neigiamo grįžtamojo ryšio tarp realiosios ekonomikos ir finansų sektoriaus poveikį.

Kita techninė prielaida, daroma atsižvelgiant į Europos Komisijos 2020 m. rudens ekonomines prognozes, yra tai, kad prekybos santykiams tarp Jungtinės Karalystės ir ES 2021 m. sausio 1 d. bus pradėtas taikyti didžiausio palankumo statusas (WTO/MFN) pagal Pasaulio prekybos organizacijos nuostatas. Ankstesnėse Eurosistemos / ECB ekspertų prognozėse buvo daroma prielaida, kad Jungtinė Karalystė ir ES sudarys laisvosios prekybos susitarimą. Pakeitus šią prielaidą, numatoma, kad euro zonos eksportas į Jungtinę Karalystę sumažės dėl atsirasiančių tarifų ir netarifinių kliūčių prekybai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaip ir į Europos Komisijos 2020 m. rudens ekonomines prognozes, į pagrindinį scenarijų įtrauktas tik prekybos sąlygų poveikis, t. y. neatsižvelgta į valiutų kurso ir finansinius sutrikimus, galinčius atsirasti dėl minėto didžiausio palankumo statuso taikymo.

2 Realioji ekonomika

2020 m. trečiąjį ketvirtį užfiksuotas reikšmingas realiojo BVP padidėjimas, nors jis ir nepasiekė anksčiau buvusio lygio. Pagal Eurostatą trečiąjį ketvirtį realusis BVP padidėjo 12,5 % (žr. 1 pav.). Visose euro zonos šalyse ekonominis aktyvumas, 2020 m. pirmąjį pusmetį labai sumažėjęs, atsigavo – atsigavimas paprastai buvo stipresnis tose šalyse, kuriose smukimas buvo didžiausias. Trečiojo ketvirčio duomenys buvo reikšmingai geresni, negu 2020 m. rugsėjo mėn. ECB ekspertų makroekonominių prognozių pagrindiniame scenarijuje numatytas 8,4 % augimas ir negu pagal rugsėjo mėn. palankųjį scenarijų numatytas 9,4 % augimas. Tačiau, nepaisant to, kad trečiąjį ketvirtį ekonominis aktyvumas reikšmingai padidėjo, anksčiau buvusio lygio jis nepasiekė – 2020 m. trečiąjį ketvirtį realusis BVP vis dar buvo 4,4 % mažesnis už 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį buvusį lygį.

Manoma, kad 2020 m. spalio ir lapkričio mėn. euro zonos šalims sugriežtinus viruso plitimo ribojimo priemones, ketvirtąjį ketvirtį realusis BVP vėl susitrauks. Iki rugsėjo mėn. ekonomikos augimo tempas jau buvo susibalansavęs. Tačiau, vėl sparčiai didėjant susirgimų COVID-19 skaičiui, daugelis euro zonos šalių nuo spalio vidurio vėl pradėjo taikyti dalinio izoliavimo priemones. Sprendžiant iš didelio dažnio rodiklių (pvz., mobilumo rodiklių), iki lapkričio pradžios dėl šių priemonių dar labiau sulėtėjo ekonominis aktyvumas, o sudėtinis produkcijos pirkimo vadybininkų indeksas (PVI) lapkričio mėn. daugiausia dėl paslaugų sektoriaus sumažėjo iki 45,3. Vis dėlto, palyginti su pavasarį taikytomis izoliavimo priemonėmis, šiuo metu taikomos priemonės yra tikslingiau nukreiptos į paslaugų sektorių, pasižymintį intensyviais kontaktais, todėl ir itin didele apsikrėtimo tikimybe. Kadangi daugelyje šalių toliau dirba gamyklos, mokyklos, vaikų darželiai ir viešojo administravimo įstaigos, šios priemonės turėtų mažiau nei pavasarį sutrikdyti gamybos ir statybos veiklą, tačiau paslaugų sektoriaus veikla vėl būtų labai sutrikdyta. Ekonominės veiklos mažėjimą pristabdys ir neseniai įdiegtos tikslinės fiskalinės priemonės, skirtos izoliavimo paveiktiems sektoriams paremti. Apskritai realusis BVP 2020 m. ketvirtąjį ketvirtį turėtų sumažėti 2,2 % ir tik truputį padidėti 2021 m. pirmąjį ketvirtį.

Manoma, kad 2021 m. ekonominis aktyvumas turėtų vėl padidėti, net ir tuo atveju, jei būtų taikomos kai kurios viruso plitimo ribojimo priemonės. Antrojo padidėjimo tikimasi remiantis prielaida, kad bus nuosekliai atšaukiamos viruso plitimo ribojimo priemonės, o belaukiant artimoje ateitytje sėkmingo veiksmingos vakcinos išplatinimo, po truputį mažės neapibrėžtumas ir stiprės pasitikėjimas. Ekonominį aktyvumą taip pat skatins atsigaunanti užsienio paklausa, skatinamasis įvairių sričių politikos pobūdis ir suvaržyta tam tikra paklausa. Vis dėlto realusis BVP didės tik pamažu – 2019 m. buvusį ikikrizinį lygį pasieks apie 2022 m. vidurį, o 2023 m. bus už jį 2½ % didesnis.

Kalbant apie BVP sudedamąsias dalis, tikėtina, kad privatusis vartojimas 2020 m. sumažės 8,3%, o iki 2022 m. vidurio turėtų vėl padidėti iki prieš krizę buvusio lygio. Privatusis vartojimas, 2020 m. pirmąjį pusmetį iš viso smukęs 16,3 %, 2020 m. trečiąjį ketvirtį reikšmingai padidėjo. Tikėtina, kad smarkų atsigavimą, nors ir nepasiekusį anksčiau buvusio lygio, trečiąjį ketvirtį nulėmė didėjanti prieš tai buvusi ribota paklausa – tai ypač pasakytina apie ilgalaikio vartojimo prekes (pvz., naujų automobilių registravimas trečiąjį ketvirtį šoktelėjo beveik 95 %) – ir didesnės išlaidos paslaugoms. Tačiau privačiajam vartojimui net ir labai padidėjus trečiąjį ketvirtį, jo pradinis sumažėjimas buvo tik iš dalies kompensuotas. Privačiojo vartojimo svyravimai pirmus tris 2020 m. ketvirčius kontrastuoja su daug vangesne realiųjų disponuojamųjų pajamų raida – ją stabilizavus vyriausybės parama, labai pasikeitė taupymo norma. Vertinant ateities perspektyvas, numatoma, kad 2020 m. ketvirtąjį ketvirtį privatusis vartojimas vėl reikšmingai sumažės, nes, sugriežtinus viruso plitimo ribojimo priemones, vėl bus pradėta priverstinai taupyti ir, tikėtina, padidės taupymas atsargumo tikslais. Numatoma, kad vėliau, 2021 m., privatusis vartojimas vėl didės, o apie 2022 m. vidurį taps didesnis, nei buvo iki krizės. Šį atsigavimą skatins po truputį mažėjantis neapibrėžtumas ir nuosekliai didėsianti taupymo norma ir pasieksianti iki krizės buvusį lygį. Kita vertus, vartojimo išlaidų atsigavimą vis dar slopins padidėjęs nedarbas ir tai, kad nebebus daromi grynieji fiskaliniai pervedimai.

Numatoma, kad 2020 m. sparčiai ir labai mažėjusios investicijos į būstą prognozuojamu laikotarpiu pradės didėti tik pamažu. Vertinama, kad 2020 m. pirmąjį ketvirtį investicijos į būstą bendrai sumažėjo 14,2 % ir labiau buvo paveiktos griežtesnes izoliavimo priemones pritaikiusiose šalyse. Neigiamas mažesnių disponuojamųjų pajamų poveikis būsto paklausai, mažesnis vartotojų pasitikėjimas ir didesnis nedarbas turėtų dar kurį laiką slopinti investicijų į būstą augimą. Pastarasis iki krizės buvusį lygį turėtų pasiekti tik 2022 m. antrąjį pusmetį.

Vertinama, kad 2020 m. labai sumažėjo verslo investicijos. 2021 m. jos atsigaus tik pamažu, o iki krizės buvusį lygį pasieks 2022 m. viduryje. 2020 m. pirmąjį pusmetį verslo investicijos drastiškai sumažėjo dėl izoliavimo priemonių, smukusios pasaulinės ir vidaus paklausos ir labai padidėjusio neapibrėžtumo lygio. Nors vertinama, kad trečiąjį ketvirtį verslo investicijos sparčiai atsigavo, numatoma, kad ketvirtąjį ketvirtį jos vėl sumažės. Nuoseklus grįžimas į buvusį lygį turėtų prasidėti 2021 m., atsigavus pasaulinei ir vidaus paklausai, iš dalies ir dėl teigiamo priemonės NGEU poveikio verslo investicijoms. Tačiau neapibrėžtumui mažėjant tik palengva ir tebesant nemažam nepanaudotų pajėgumų lygiui bei susirūpinimui dėl paklausos tendencijų ilgesniuoju laikotarpiu, numatoma, kad įmonės investicijas didins tik pamažu, o tai reiškia, kad investicijų grįžimas į anksčiau buvusį lygį paspartės tik 2022 m. Dėl to euro zonos verslo investicijos iki krizės buvusį lygį turėtų pasiekti įpusėjus 2022 m.

2020 m. turėtų reikšmingai padidėti ne finansų bendrovių bendrasis įsiskolinimas. Vėliau jis turėtų šiek tiek sumažėti, bet prognozuojamo laikotarpio pabaigoje vis dar bus didesnis negu prieš krizę. Pradinis ne finansų bendrovių bendrasis įsiskolinimas, buvęs jau ir taip nemažas, 2020 m. labai padidėjo, o tai siejama su pirmąjį pusmetį labai sumažėjusiu įmonių pelnu ir dėl to padidėjusiu skolos finansavimu siekiant kompensuoti likvidumo trūkumą. Įmonių bendrasis įsiskolinimas artimiausiu metu turėtų dar šiek tiek padidėti, o po to – truputį sumažėti, bet 2023 m. jis aiškiai bus didesnis negu 2019 m. pabaigoje. Padidėjęs ne finansų bendrovių skolos santykis prognozuojamu laikotarpiu turėtų slopinti verslo investicijų augimą, nes įmonės imasi veiksmų savo balansų būklei pagerinti. Vis dėlto per keletą pastarųjų metų įmonių bendrieji palūkanų mokėjimai sumažėjo iki rekordiškai žemo lygio. Per ateinančius keletą metų jie turėtų pamažu didėti ir išsklaidyti galinčias kilti abejones dėl skolos tvarumo.

Prognozuojama, kad 2020 m. pandemijos poveikis eksportui, palyginti su importu, bus neproporcingas. Todėl šiais metais numatomas neigiamas bendras grynosios prekybos poveikis, o vėliau jis iš esmės bus neutralus. 2020 m. pirmąjį pusmetį tiekimo grandinių sutrikimai ir sumažėjusi užsienio paklausa turėjo didelę įtaką jau ir taip vangiam eksportui, ypač automobilių, mašinų ir chemijos sektoriuose, o dėl turizmui taikomų apribojimų krito apgyvendinimo ir maitinimo bei transporto paslaugų eksportas. Dėl apribojimų, įvestų siekiant suvaldyti pandemiją, reikšmingai sumažėjo ir importas. Tačiau užslopinta paklausa į eksportą orientuotose pramonės šakose ir daugelio apribojimų panaikinimas lėmė stiprų importo ir eksporto atsigavimą trečiąjį ketvirtį. Ketvirtąjį ketvirtį paslaugų eksportui taikomi nauji apribojimai, o prekybai prekėmis ir toliau poveikį darys prislopinta galutinė paklausa, nors ir nesitikima, kad dėl pandemijos uždarius gamyklas prekyba prekėmis nukentės. Nuo 2021 m., pasibaigus Brexito pereinamajam laikotarpiui, pablogės dvišalės prekybos sąlygos su Jungtine Karalyste, pagrindine prekybos partnere, kuriai tenka 14 % euro zonos eksporto. Vidutinės trukmės laikotarpiu euro zonos prekybą slopins nuo pandemijos pradžios brangstantis euras, nes tai turi įtakos euro zonos konkurencingumui. Todėl numatoma, kad iki prognozuojamo laikotarpio pabaigos eksporto rinkos dalys ir toliau bus mažesnės negu iki pandemijos. Nuo 2021 m. grynosios prekybos poveikis realiojo BVP augimui ir toliau bus palyginti menkas ir neatsvers 2020 m. neigiamo poveikio.

Nors pastaraisiais mėnesiais nedarbo lygis pakilo nedaug, prognozuojama, kad padėtis darbo rinkoje labai pablogės, o prognozuojamo laikotarpio pabaigoje normalizuosis. Nedarbo lygis padidėjo nuo 7,6 % (antrąjį ketvirtį) iki 8,6 % (trečiąjį ketvirtį), o tai yra mažiau, negu buvo numatyta 2020 m. rugsėjo mėn. ECB ekspertų prognozėse. Trečiąjį ketvirtį mažesni nedarbo lygio rodikliai užfiksuoti daugiausia dėl gerokai didesnio, negu buvo tikėtasi, užimtumo augimo. Nepaisant to, 2020 m. trečiąjį ketvirtį užimtumas buvo 2,2 % mažesnis negu 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį. Trečiąjį ketvirtį, palyginti su staigiu sumažėjimu antrąjį ketvirtį, darbo jėgos augimas atsigavo. Nors trečiąjį ketvirtį darbuotojų, dalyvaujančių darbo vietų išsaugojimo programose, skaičius gerokai sumažėjo, prognozuojama, kad 2020 m. ketvirtąjį ketvirtį ši tendencija keisis, nes neseniai buvo sugriežtintos izoliavimo priemonės. Kadangi darbo jėga toliau stabilizuojasi ir darbuotojai traukiasi iš darbo vietų išsaugojimo programų, prognozuojama, kad 2021 m. nedarbo lygis didės toliau ir pasieks aukščiausią lygį (9,3 %), o ekonomikai atsigaunant 2023 m. sumažės iki 7,5 %. Ši prognozė pagrįsta prielaida, kad didelė darbo vietų išsaugojimo programose dalyvaujančių darbuotojų dalis galės grįžti į nuolatinį darbą. Iki prognozuojamo laikotarpio pabaigos nedarbo lygis ir dirbančių asmenų skaičius iš esmės turėtų sugrįžti į 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį buvusį lygį.

Prognozuojama, kad vieno samdomojo darbuotojo darbo našumas 2020 m. kils lėčiau, o kitą prognozuojamo laikotarpio dalį – atsigaus. Prognozuojama, kad vieno samdomojo darbuotojo darbo našumas, atsigavęs po staigaus nuosmukio 2020 m. pirmąjį pusmetį, vėl sumažės 2020 m. ketvirtąjį ketvirtį, sugriežtinus viruso plitimo ribojimo priemones ir dėl to daugelyje šalių intensyviau naudojantis darbo vietų išsaugojimo programomis. Vieno samdomojo darbuotojo darbo našumo augimas turėtų atsigauti 2021 m. pirmąjį pusmetį, o kitą prognozuojamo laikotarpio dalį nuosekliai mažės.

Palyginti su 2020 m. rugsėjo mėn. ECB ekspertų prognozėmis, realiojo BVP augimo prognozės trumpuoju laikotarpiu buvo sumažintos dėl neseniai atsinaujinusios pandemijos, tačiau manoma, kad vidutiniu laikotarpiu realiojo BVP augimas atsigaus iš esmės iki rugsėjo mėn. pagrindiniame scenarijuje numatyto lygio. Tai sietina su papildomomis fiskalinėmis paskatomis, didesniu ekonomikos atsigavimu atšaukus viruso plitimo ribojimo priemones ir pasitikėjimu. Realiojo BVP augimo prognozė 2020 m. buvo padidinta, atsižvelgus į daug geresnius, negu buvo tikėtasi, trečiojo ketvirčio rezultatus. Tai su kaupu atsveria dėl naujos pandemijos bangos sumažintą augimo ketvirtąjį ketvirtį prognozę. Augimo prognozės 2021 m. pirmąjį ketvirtį taip pat sietinos su techninių prielaidų dėl Jungtinės Karalystės ir ES prekybos santykių pokyčiu (žr. 1 skirsnį). Didesnis atsigavimas kas ketvirtį 2021 m., siejamas su viruso plitimo ribojimo priemonių, taikytų kilus antrai pandemijos bangai, sušvelninimu bei papildomomis fiskalinėmis paskatomis, iš dalies teikiamomis pagal priemonę NGEU, tik iš dalies kompensuoja sumažėjusį perkeliamąjį poveikį. Augimo prognozės 2022 m. padidinimas daugiausia sietinas su didesniu statistiniu perkeliamuoju poveikiu ir tam tikru teigiamu žemesnių ilgalaikių palūkanų normų ir mažesnių naftos kainų poveikiu.

3 Kainos ir sąnaudos

Numatoma, kad infliacija pagal SVKI padidės nuo 0,2 % 2020 m. iki 1,0 % 2021 m., o po to nuosekliai didės iki 1,4 % 2023 m. (žr. 2 pav.). Infliacijos pagal SVKI atsigavimas 2021 m. daugiausia sietinas su energijos infliacijos pagal SVKI bazės efektais, kuriuos lėmė staigus naftos kainų kritimas prasidėjus pasaulinei COVID-19 pandemijai ir nustosiantis galioti sumažintas PVM tarifas Vokietijoje ir grįžimas prie įprasto tarifo dydžio. Numatoma, kad 2022 ir 2023 m. energijos infliacija pagal SVKI bus apie 1,6 % ir didins bendrą infliaciją. Prognozuojama, kad trumpuoju laikotarpiu maisto produktų infliacijos pagal SVKI raida skirsis nuo energijos infliacijos raidos – iš pradžių dėl COVID-19 protrūkio 2020 m. pasiektas lygis sumažės, o nuo 2022 m. vidurio pradės didėti ir 2023 m. bus 1,8 %. Todėl numatomą nuoseklų bendrosios infliacijos didėjimą iki 1,4 % 2023 m. labai skatina labiau kintančios SVKI sudedamosios dalys.

Prognozuojama, kad infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, pamažu didės – nuo 0,7 % 2020 m. iki 1,2 % 2023 m. Atmetus netiesioginių mokesčių pokyčių poveikį, ši prognozė rodo, kad grynoji infliacija bus nedidelė dar ir 2021 m. ir tik vėliau tais metais pastebimai, nors ir iš lėto, ims didėti. Vangi grynosios infliacijos dinamika trumpuoju laikotarpiu rodo menką paklausą, kuriai įtakos turi dėl su COVID-19 susijusių apribojimų slopinama veiklos ir pajamų raida. Prognozuojama, kad šį slopinantį poveikį tik iš dalies kompensuos infliaciją didinantis kainų ir sąnaudų spaudimo poveikis, pasireiškiantis dėl tiekimo sutrikimų, atsirandančių, pavyzdžiui, dėl pasaulio vertės grandinių sutrikimų ir dėl taikomų socialinių kontaktų ribojimo priemonių. Antrą prognozuojamo laikotarpio pusę numatomas infliacijos pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, didėjimas sietinas su didėsiančia paklausa dėl atsigaunančios ekonomikos. Infliaciją didinantis su pandemija sietinas neigiamas pasiūlos poveikis turėtų sumažėti.

Darbo vietų išsaugojimo programos lemia didelius atlygio vienam samdomajam darbuotojui augimo svyravimus, tačiau kartu jos sušvelnina pokyčių ekonominėje veikloje poveikį įmonių darbo užmokesčio sąnaudoms. Labai mažėjant dirbtų valandų skaičiui, šios programos padeda išlaikyti užimtumą ir lėtina vienam samdomajam darbuotojui tenkančio uždarbio metinį augimo tempą. Prognozuojama, kad 2020 m. jis sumažės 1,1 %, o 2021 m. dėl bazės efekto padidės 3,6 %. Silpstant darbo vietų išsaugojimo programų poveikiui ir stabilizuojantis darbo rinkos raidai, prognozuojama, kad prognozuojamo laikotarpio pabaigoje atlygio vienam samdomajam darbuotojui augimas sieks truputį daugiau kaip 2,0 % ir bus artimas stebėtam prieš pandemiją.

Prognozuojama, kad vienetinių darbo sąnaudų augimas prognozuojamu laikotarpiu labai svyruos, tačiau tikėtina, kad infliacinis spaudimas dėl to iš esmės bus nedidelis. Dideli svyravimai daugiausia susiję su tikėtinais darbo našumo, o ne darbo užmokesčio pokyčiais. Atsigavus gamybai, bet darbo rinkoms tebesant vangioms, darbo našumas sparčiai kils 2021 m. ir šiek tiek lėčiau 2022 m., dėl to, numatoma, per šiuos dvejus metus vienetinių darbo sąnaudų augimas bus neigiamas, o 2023 m. vėl taps teigiamas. Bendrai metinis vienetinių darbo sąnaudų augimas 2020–2023 m. turėtų būti šiek tiek didesnis negu 1,0 %, tad vidaus kainų kilimą didinantis spaudimas bus nedidelis.

Tikimasi, kad pelno maržos prognozuojamu laikotarpiu iš esmės sušvelnins didelius vienetinių darbo sąnaudų svyravimus. Todėl prognozuojama, kad artimiausiu metu jos mažės, atsižvelgiant į aktyvumo ir darbo našumo augimą, o po to, sumažėjus darbo sąnaudų spaudimui, atsigaus. 2020–2021 m. vyriausybės paramos darbo užmokesčiui programos šiek tiek iškreipė pelno maržą. Prognozuojama, kad prognozuojamo laikotarpio pabaigoje pelno maržų poveikis infliaciniam spaudimui, kurį iki to laiko vėl daugiausia lems darbo sąnaudos, bus iš esmės neutralus.

Numatoma, kad importo kainų dinamika bus panaši į naftos kainų dinamiką, o tai reiškia, kad prognozuojamo laikotarpio antrąją pusę jų augimas bus nedidelis. Importo defliatoriaus metinis augimo tempas turėtų pasikeisti iš labai neigiamo (2020 m.) į nuosaikiai teigiamą (2021–2023 m.). Teigiama importo kainų infliacija prognozuojamu laikotarpiu siejama ne tik su truputį kylančiomis žaliavų kainomis, bet ir su pasaulinės kainų raidos poveikiu apskritai atsigaunant pasaulio ekonomikai. Šį poveikį iš dalies kompensuoja 2020 m. sustiprėjusio euro kurso slopinamasis poveikis.

Palyginti su 2020 m. rugsėjo mėn. ECB ekspertų prognozėmis, infliacijos pagal SVKI prognozė 2020 ir 2022 m. buvo sumažinta. Energijos infliacijos pagal SVKI 2021 m. prognozė buvo padidinta, o 2022 m. – sumažinta, atsižvelgiant į pagal naftos ateities sandorių kreivę daromas prielaidas. Taip pat buvo pakoreguotos ir prognozės dėl maisto produktų infliacijos pagal SVKI. Tai susiję su vėlesniu staigaus kainų padidėjimo dėl COVID-19 protrūkio 2020 m. mažėjimu. Infliacijos pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, 2020, 2021 ir 2022 m. prognozės buvo sumažintos, nes pastaruoju metu gaunami duomenys yra prasteni, negu tikėtasi. Be to, dar kartą įvertinus buvo sumažinta, palyginti su ankstesnėmis prognozėmis, infliacinio spaudimo prognozė, atsižvelgiant į tai, kad vangumas prekių ir darbo rinkose, nors ir mažėja, tebėra didelis.

4 Fiskalinė perspektyva

Didelė fiskalinė parama 2020 m. sušvelnino COVID-19 krizės makroekonominį poveikį. 2020 m. fiskalinė politika vertinama kaip itin laisva^[3] – daugiausia dėl ypatingų fiskalinių priemonių, kurių, reaguodamos į pandemiją, ėmėsi visos euro zonos šalys. Vertinant visą euro zoną, šios priemonės sudaro apie 4½ % BVP, o didžioji dalis – tai papildomos išlaidos pervedimams ir subsidijoms įmonėms ir namų ūkiams, įskaitant pagal darbo vietų išsaugojimo programas. Palyginti su 2020 m. rugsėjo mėn. ECB ekspertų prognozėmis, paramos dėl COVID-19 krizės paketo dydis 2020 m. iš esmės nesikeitė.

Numatoma, kad didžioji dalis skubios paramos bus nutraukta 2021 m., tačiau, palyginti su rugsėjo mėn. prognozėmis, kai kurių priemonių taikymas buvo pratęstas, o nauji ekonomikos gaivinimo priemonių paketai buvo priimti arba pateikti atsižvelgiant į 2021 m. nacionalinius biudžetus. Įvertinus iki galutinės duomenų, naudotų techninėms prielaidoms parengti, įtraukimo dienos vyriausybių patvirtintas arba teisės aktuose numatytas su pandemija susijusias programas, pažymėtina, kad dauguma jų yra laikinos (sudaro apie 3 % BVP) ir daugiausia jų bus po truputį stabdoma 2021 m. ir šiek tiek mažiau – 2022 m. Be to, į pagrindines prognozes dabar įtrauktos ir su ekonomikos gaivinimo fondu NGEU susijusios skatinamosios vyriausybių priemonės – 2021–2023 m. kasmet sudarančios apie 0,5 % BVP (apie pusę visos pagal priemonę NGEU skirtos sumos 2021–2026 m.). Vis dar neaišku, kokio dydžio ir sudėties fiskalinių paskatų paketas bus finansuojamos pagal priemonę NGEU ir kada tai bus. Apskritai 2021 m. fiskalinė padėtis rodo, kad fiskalinis skatinimas sumažės, nors ir ne taip stipriai, kaip numatyta 2020 m. rugsėjo mėn. ECB ekspertų prognozėse.

Prognozuojama, kad 2020 m. euro zonos biudžeto deficitas gerokai padidės, 2021 m. truputį sumažės, o 2022 ir 2023 m. – sumažės gerokai daugiau. Biudžeto deficito padidėjimą 2020 m. lemia neatidėliotinos fiskalinės priemonės ir neigiama ciklinė komponentė, rodančios blogėjančias makroekonomines sąlygas. Biudžeto deficito sumažėjimas 2021 m. sietinas daugiausia su dalies neatidėliotinų fiskalinių priemonių taikymo nutraukimu, o ciklinė komponentė atsigaus tik šiek tiek. Daug geresnis biudžeto balansas 2022 m. numatomas dėl palankesnės ciklinės komponentės ir tolesnio skatinimo priemonių taikymo nutraukimo. Galiausiai, numatoma, kad, nusistovėjus iš esmės neutraliai fiskalinei pozicijai ir geresnėms ciklo sąlygoms, 2023 m. biudžeto balansas toliau gerės ir sudarys –3 % BVP.

Prognozuojama, kad euro zonos skolos santykis 2020 m. padidės, 2021 m. – pasieks aukščiausią lygį, o 2022 ir 2023 m. šiek tiek sumažės. Skolos santykio padidėjimą 2020 m. lemia skolą didinantis palūkanų normų ir ekonomikos augimo tempų skirtumas (vadinamasis sniego gniūžtės efektas), taip pat didelis pirminis deficitas. Numatoma, kad 2021 m., kai neigiamas pirminio deficito poveikis nusvers palankų vadinamąjį sniego gniūžtės poveikį, skolos santykis pasieks beveik 100 % BVP. Vėliau skolos santykis truputį sumažės, daugiausia dėl palūkanų normų ir ekonomikos augimo tempų skirtumo teigiamo poveikio atsigaunant ekonomikai, ir tai su kaupu kompensuos vis dar didelį pirminį deficitą. Palyginti su 2020 m. rugsėjo mėn. ECB ekspertų prognozėmis, euro zonos biudžeto balanso ir skolos santykio 2022 m. prognozės buvo sumažintos, iš esmės atsižvelgiant į diskrecinių priemonių koregavimą, ciklo sąlygas ir palūkanų mokėjimus.