Apžvalga

Koronaviruso (COVID-19) pandemija, prasidėjusi 2020 m. pradžioje, labai smarkiai paveikė pasaulio ekonomikos aktyvumą. Euro zonos ekonomika – ne išimtis. 2020 m. pirmąjį ketvirtį užfiksuotas rekordiškai didelis euro zonos realiojo BVP smukimas – net 3,8 %. Jį daugiausia nulėmė griežtos izoliavimo priemonės, kurių apie kovo vidurį buvo imtasi daugumoje euro zonos šalių. Numatoma, kad nors dauguma šalių jau pradėjo švelninti savo griežtas izoliavimo priemones, šių metų antrąjį ketvirtį BVP sumažės dar 13 %. Kas bus po to, susiję su precedento neturinčio masto neapibrėžtumu.

Pagrindinės prognozės pagrįstos keliomis svarbiausiomis prielaidomis dėl tolesnės pandemijos raidos, būtinų viruso plitimo ribojimo priemonių taikymo ir namų ūkių bei įmonių elgesio. Jose numatoma, kad viruso plitimą pavyks sustabdyti tik iš dalies ir kad artimiausiais ketvirčiais vėl atsiras naujų infekcijos židinių. Dėl to viruso plitimo ribojimo priemones reikės taikyti iki tol, kol bus sukurtas vaistas, o tai veikiausiai atsitiks apie 2021 m. vidurį. Manoma, kad šios ribojimo priemonės slopins pasiūlą ir paklausą. Padidėjus neapibrėžtumui ir pablogėjus darbo rinkos sąlygoms, namų ūkiai ir įmonės tikriausiai dar labiau sumažins savo išlaidas. Didelio masto pagalba, teikiama pinigų, fiskalinės ir darbo rinkos politikos priemonėmis, turėtų padėti užtikrinti, kad ir toliau būtų gaunama pajamų, ir sumažinti skaudžius šios sveikatos krizės padarinius ekonomikai. Manoma, kad šių politikos sričių priemonėmis taip pat pavyks neleisti padariniams paaštrėti per finansinius kanalus. Pagal šias prielaidas, euro zonos realusis BVP 2020 m. turėtų sumažėti 8,7 %, o 2021 ir 2022 m. – vėl padidėti atitinkamai 5,2 % ir 3,3 %. Tai reiškia, kad prognozuojamo laikotarpio pabaigoje realiojo BVP lygis bus apie 4 % žemesnis už numatytą 2020 m. kovo mėn. ekspertų prognozėse.

Pastaruoju metu labai kritus naftos kainoms, gali labai sumažėti infliacija pagal SVKI – artimiausiais ketvirčiais ji gali būti apie nulį. 2021 m. pradžioje ji turėtų vėl pradėti mechaniškai didėti dėl energijos sudedamosios dalies bazės efekto. Infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, trumpuoju laikotarpiu taip pat turėtų sumažėti – tik mažiau negu bendroji infliacija. Dezinfliacinis efektas turėtų paveikti įvairių paslaugų ir prekių kainas, nes paklausa ir toliau bus nedidelė. Tačiau jį iš dalies turėtų atsverti pasiūlos grandinės sutrikimų ir trūkumo didinamos sąnaudos bei kainos. Vidutiniu laikotarpiu infliacija turėtų padidėti, nes numatoma, kad vėl kils naftos kainos ir atsigaus paklausa. Apskritai pagrindinėse prognozėse daroma prielaida, kad infliacija pagal SVKI nuo 1,2 % (2019 m.) sumažės iki 0,3 % (2020 m.), o po to vėl padidės iki 0,8 % (2021 m.) ir 1,3 % (2022 m.).^[1]

Atsižvelgiant į precedento neturintį neapibrėžtumą dėl tolesnės pandemijos raidos ir poveikio ūkio subjektų elgesiui, taip pat dėl viruso plitimo ribojimo priemonių ir taikomų politinių priemonių sėkmingumo, parengti du alternatyvūs scenarijai. Pagal švelnųjį scenarijų sukrėtimas yra laikinas, viruso plitimą pavyksta greitai suvaldyti, todėl greitai galima panaikinti ir suvaržymus. Pagal šį scenarijų numatoma, kad realusis BVP šiais metais sumažėtų 5,9 %, o 2021 m. vėl reikšmingai pakiltų. Iki prognozuojamo laikotarpio pabaigos realusis BVP vėl beveik pasiektų 2020 m. kovo mėn. ekspertų prognozėse numatytą lygį. Pagal šį scenarijų infliacija 2022 m. sudarytų 1,7 %. Pagal griežtąjį scenarijų numatytas vėl sparčiai didėjantis užsikrėtimų skaičius ir griežtesnių viruso plitimo ribojimo priemonių taikymas, o tai vėl labai slopintų ekonominį aktyvumą. Pagal šį scenarijų realusis BVP 2020 m. sumažėtų 12,6 %, o prognozuojamo laikotarpio pabaigoje būtų apie 9½ % mažesnis už numatytą 2020 m. kovo mėn. ekspertų prognozėse. Infliacijos lygis 2022 m. būtų tik 0,9 %.

1 Pagrindinės prielaidos ir politikos priemonės, kuriomis pagrįstos prognozės

Pagrindinės prognozės pagrįstos keliomis svarbiausiomis prielaidomis dėl tolesnės pandemijos raidos. Euro zonos šalims pamažu švelninant griežtas izoliavimo priemones pagrindinės prognozės grindžiamos prielaida, kad viruso plitimą pavyks sustabdyti tik iš dalies ir kad keletą ateinančių ketvirčių vėl didės užsikrėtimų skaičius – dėl to šalys turės nuolat taikyti viruso plitimo ribojimo priemones. Tačiau vėliau šių priemonių taikymas bus susijęs su mažesnėmis ekonominėmis sąnaudomis nei iš pradžių taikytų griežtų izoliavimo priemonių, nes tiek valdžios institucijos, tiek ūkio subjektai jau bus pasimokę, kaip tokiu atveju elgtis. Tikimasi, kad pereinamuoju laikotarpiu, kai jau nebebus taikomos izoliavimo priemonės, ekonomika atsigaus nuosekliai, etapais. Daugiausia dėmesio bus skiriama apdirbamosios gamybos ir kai kurių paslaugų sektoriams, o kitos paslaugos, pavyzdžiui, meninės, pramoginės, apgyvendinimo ir poilsio organizavimo veiklos, ir toliau bus iš dalies ribojamos. Pereinamasis laikotarpis tęsis iki tol, kol bus sukurtas vaistas. Vertinama, kad tai atsitiks apie 2021 m. vidurį.

Panašiomis prielaidomis dėl pandemijos raidos pagrįstos ir tarptautinės aplinkos prognozės; jose numatoma, kad euro zonos užsienio paklausa 2020 m. labai sumažės. Pasaulio (išskyrus euro zoną) realusis BVP 2020 m. turėtų sumažėti 4 %, o 2021 ir 2022 m. – vėl padidėti atitinkamai 6 % ir 3,9 %. Pasaulio prekyba nukentės labiau negu pasaulio BVP – neigiamą poveikį jai padidins logistikos trikdžiai ir sienų uždarymas. Be to, ekonomikos nuosmukio metu ekonominis aktyvumas stipriau veikia prekybos raidą. Dėl to euro zonos užsienio paklausa 2020 m. turėtų sumažėti 15,1 %, o 2021 ir 2022 m. vėl padidėti – atitinkamai 7,8 % ir 4,2 %.

Didelio masto pinigų, fiskalinės ir darbo rinkos politikos priemonės padės palaikyti pajamų gavimą, ribos darbo vietų praradimą bei bankrotų skaičių ir slopins neigiamo grįžtamojo ryšio tarp realiosios ekonomikos ir finansų sektoriaus poveikį. Be pinigų politikos priemonių, kurių ECB ėmėsi nuo 2020 m. kovo mėn., pagrindinėse prognozėse atsižvelgiama ir į diskretines fiskalines priemones, 2020 m. sudarančias 3,5 % BVP. Šios priemonės apima įvairias sutrumpinto darbo laiko programas ir darbo užmokesčio subsidijas, kuriomis turėtų būti sušvelnintas ekonominio aktyvumo nuosmukio poveikis užimtumui ir darbo pajamoms. Įmonės gauna dideles subsidijas ir kapitalo pervedimus. Tačiau vertinama, kad beveik visos šiuo metu taikomos neatidėliotinos fiskalinės priemonės yra laikino pobūdžio ir jų taikymas turėtų pasibaigti 2020 m. pabaigoje, dėl to vėliau sulėtės ekonominio aktyvumo atsigavimas^[2]. Likvidumo suvaržymą taip pat turėtų padėti mažinti paskolos ir garantijos ar kapitalo injekcijos, visos ar iš dalies teikiamos vyriausybių ir sudarančios beveik 20 % BVP. Pažymėtina, kad tiek pinigų politikos priemonės, tiek vyriausybių teikiamas kreditavimas ir kapitalo priemonės yra skirtos finansiniam stabilumui stiprinti ir tikėtinam dideliam neigiamam grįžtamojo ryšio tarp realiosios ekonomikos ir finansų sektoriaus poveikiui mažinti.

2 Realioji ekonomika

2020 m. pirmąjį ketvirtį užfiksuotas precedento neturintis realiojo BVP nuosmukis. Pagal Eurostato išankstinį įvertį, 2020 m. pirmąjį ketvirtį realusis BVP, didėjęs beveik septynerius metus iš eilės, sumažėjo 3,8 %. Šį ketvirtį beveik visose euro zonos šalyse, o iš didesnių euro zonos šalių visų pirma Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje, užfiksuotas neigiamas ketvirtinio augimo tempas^[3]. Pirmąjį ketvirtį užfiksuotas ekonominio aktyvumo nuosmukis buvo staigiausias iki šiol kada nors patirtas nuosmukis. Iš turimų duomenų matyti, kad didžiausius nuostolius patyrė mažmeninės prekybos, transporto, taip pat meninės, pramoginės ir poilsio organizavimo veiklos, nors padėtis įvairiose šalyse skiriasi.

Sprendžiant iš perspektyvinių rodiklių, 2020 m. antrąjį ketvirtį ekonominis aktyvumas smuks dar sparčiau. Europos Komisijos apklausų rodikliai ir pirkimų vadybininkų indeksai (PVI) nukrito beveik iki istorinių žemumų, o daugeliu atvejų – net ir žemiau. Balandžio mėn. sudėtinis produkcijos PVI sumažėjo iki 13,6, nors gegužės mėn. pakilo iki 31,9. Tai rodo, kad BVP sumažėjo daug labiau negu per 2008–2009 m. finansų krizę. Sprendžiant iš didelio dažnio rodiklių, tokių kaip elektros suvartojimas ir GPS pagrįsti mobilumo rodikliai, daugumoje euro zonos šalių ekonominis aktyvumas balandžio mėn. staiga sumažėjo. Nors neseniai šie rodikliai pradėjo rodyti, kad aktyvumas padidėjo euro zonos šalims nuosekliai atsisakant griežtų izoliavimo priemonių, jie vis dar signalizuoja, kad realusis BVP gali labai mažėti ir antrąjį ketvirtį. Apskritai numatoma, kad antrąjį ketvirtį ekonominis aktyvumas sumažės 13 %.

Nors vis dar taikomos viruso plitimo ribojimo priemonės, 2020 m. antrąjį pusmetį ekonominis aktyvumas turėtų pradėti didėti. Manoma, kad nacionalinės valdžios institucijos sušvelnins ribojimo priemones, padidins jų efektyvumą ir leis įvairių sektorių verslo įmonėms atnaujinti gamybą. Todėl numatoma, kad trečiąjį ketvirtį realusis BVP padidės 8,3 %, o vėliau ekonominį aktyvumą toliau skatins užsienio paklausa, skatinamasis įvairių sričių politikos pobūdis ir tam tikra suvaržyta paklausa. Tačiau iki tol, kol nebus sukurtas vaistas, – numatoma, kad tai įvyks apie 2021 m. vidurį – ekonominį aktyvumą ir toliau varžys viruso plitimo ribojimo priemonės ir tik pamažu mažėjantis didelis neapibrėžtumas. Atitinkamai realusis BVP tik iš lėto pasieks iki krizės buvusį lygį. Tai reiškia, kad prognozuojamo laikotarpio pabaigoje realiojo BVP lygis bus apie 4 % žemesnis už 2020 m. kovo mėn. ekspertų prognozėse numatytą lygį.

Kalbant išsamiau apie BVP sudedamąsias dalis, pažymėtina, kad privatusis vartojimas 2020 m. turėtų sumažėti 7,8 %, o iki 2022 m. – pamažu vėl padidėti. Vertinama, kad 2020 m. pirmąjį pusmetį privatusis vartojimas staigiai mažėjo. Iš sektorių labiausiai sumažėjo motorinių transporto priemonių pardavimas, išlaidos atostogoms ir restoranams. Nors valstybių pervedimai iš dalies kompensavo sumažėjusias realiąsias disponuojamąsias pajamas, vartojimas sumažėjo dėl dviejų tipų taupymo: priverstinio taupymo (namų ūkiai, kurių pajamų krizė nepaveikė, neturėjo galimybės pirkti nebūtinųjų prekių ir paslaugų) ir taupymo atsargumo tikslais labai sumažėjus vartotojų pasitikėjimui, o neapibrėžtumui dėl ekonominės perspektyvos pakilus į neregėtą lygį. 2020 m. antrąjį pusmetį privatusis vartojimas turėtų pradėti didėti, šalims pamažu švelninant izoliavimo priemones, tačiau aukštesnį, nei buvęs iki krizės, lygį jis pasieks tik 2022 m. Privačiojo vartojimo atsigavimą turėtų skatinti po truputį mažėjantis neapibrėžtumas ir dalies paklausos suvaržymų išnykimas. Kita vertus, atsigavimą vis dar slopins padidėjęs nedarbas ir tai, kad nebebus daromi grynieji fiskaliniai pervedimai.

Numatoma, kad 2020 m. investicijos į būstą staiga labai sumažės. 2020 m. būsto pasiūlą turėtų labai stipriai paveikti COVID-19 sukrėtimas. Neigiamas mažesnių disponuojamųjų pajamų poveikis būsto paklausai, mažesnis vartotojų pasitikėjimas ir didesnis nedarbas turėtų dar kurį laiką mažinti investicijas į būstą. Prognozuojamo laikotarpio pabaigoje jos turėtų būti gerokai žemesnio lygio negu prieš krizę.

2020 m. turėtų labai ir daug staigiau negu BVP sumažėti verslo investicijos. Jos turėtų atsigauti tik pamažu ir iki 2022 m. būti gerokai žemesnio lygio, negu buvo prieš krizę. Vertinama, kad verslo investicijos 2020 m. pirmąjį pusmetį labai smuko dėl izoliavimo priemonių, nykstančios pasaulinės ir vidaus paklausos ir labai aukšto neapibrėžtumo lygio. 2020 m. antrąjį pusmetį jos turėtų pradėti atsigauti. Atsigavimo tempas įvairiose šalyse bus labai nevienodas, nes skirtingas buvo ir pradinio nuosmukio mastas. Tikėtina, kad dėl padidėjusio neapibrėžtumo įmonės laikinai atidės investicijas. Prognozuojamo laikotarpio pabaigoje verslo investicijos euro zonoje turėtų būti gerokai žemesnio lygio negu prieš krizę. Numatoma, kad jos ir toliau bus nedidelės dėl didesnio nepanaudotų pajėgumų lygio ir susirūpinimo dėl paklausos tendencijų ilgesnės trukmės laikotarpiu, senstant visuomenei ir mažėjant gyventojų skaičiui. Kartu jau ir taip nemažas ne finansų bendrovių bendrasis įsiskolinimas 2020 m. turėtų reikšmingai padidėti, o vėliau – šiek tiek sumažėti. Pradinis ne finansų bendrovių bendrojo įsiskolinimo didėjimas siejamas su 2020 m. pirmąjį pusmetį labai sumažėjusiu įmonių pelnu ir dėl to padidėjusiu skolos finansavimu siekiant kompensuoti likvidumo trūkumą. Padidėjęs bendrovių skolos santykis prognozuojamu laikotarpiu turėtų slopinti verslo investicijų augimą, nes bendrovės visų pirma turi pagerinti savo balansų būklę. Vis dėlto keletą pastarųjų metų ne finansų bendrovių bendrieji palūkanų mokėjimai sumažėjo iki rekordiškai žemo lygio. Per ateinančius keletą metų jie turėtų pamažu didėti ir išsklaidyti galinčias kilti abejones dėl skolos tvarumo.

Numatoma, kad 2020 m. COVID-19 pandemija darys labai stiprų poveikį euro zonos eksportui. Tikimasi, kad iki prognozuojamo laikotarpio pabaigos didžioji dalis nuostolių bus padengta, tačiau iš pradžių bus padengta tik nedidelė dalis nuostolių, esant įtampai prekybos srityje ir nedidelei užsienio paklausai. 2020 m. pirmąjį pusmetį turėtų pasireikšti labai stiprus poveikis eksportui. Euro zonos eksporto, taip pat ir importo sektorių labai stipriai paveikė izoliavimo priemonės, skirtos pandemijai sustabdyti. 2020 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje daugumos sektorių eksportas sparčiai sumažėjo. Tai turėtų tęstis ir antrąjį ketvirtį. Stipriausią poveikį pandemija padarė kelionių ir transporto paslaugų eksportui. Su COVID-19 protrūkiu susiję tiekimo grandinių sutrikimai ypač stipriai paveikė į eksportą orientuotus automobilių pramonės, mašinų ir chemijos pramonės sektorius. 2020 m. antrąjį ketvirtį importas turėtų sumažėti mažiau nei eksportas, nes didžiuosius eksportuotojus visame pasaulyje labai neigiamai paveikė sumažėjusi automobilių ir investicinių produktų paklausa. Todėl grynasis eksportas turėtų būti neigiamas. Trečiąjį ketvirtį šiek tiek daugiau negu importas pradės didėti eksportas, nes iki 2021 m. pabaigos, atsigaunant pasaulio cikliškiems sektoriams, nuo kurių priklauso euro zonos eksportas, teigiamą poveikį darys grynasis eksportas. Apskritai euro zonos eksportas turėtų kisti pagal euro zonos užsienio paklausos raidą.

Turėtų labai pablogėti padėtis darbo rinkoje. Nors ekonomikos augimo laikotarpiu darbo rinkos sąlygos buvo labai pagerėjusios, 2020 m. numatomas staigus jų pablogėjimas. Pagal išankstinį Eurostato įvertį 2020 m. pirmąjį ketvirtį numatomas pagrindinio užimtumo rodiklio sumažėjimas 0,2 % tik signalizuoja apie gerokai nepalankesnius pokyčius keletą ateinančių ketvirčių. Nors kai kuriose šalyse užimtumo, vertinant pagal dirbančiųjų skaičių, mažėjimą veikiausiai pristabdys plačiai pradėtos taikyti sutrumpinto darbo laiko programos, numatoma, kad bendras užimtumas 2020 m. sumažės 2,8 %, o kitą prognozuojamo laikotarpio dalį, atsigavus ekonominiam aktyvumui, vėl pamažu didės.

Numatoma, kad COVID-19 pandemijos laikotarpiu bendras dirbtų valandų skaičius geriau atskleis darbo rinkos pokyčius negu užimtumas, vertinant pagal dirbančiųjų skaičių. Bendras vieno asmens dirbtų valandų skaičius 2020 m. antrąjį ketvirtį turėtų nukristi iki labai žemo lygio, o užimtumas, vertinant pagal dirbančiųjų skaičių, turėtų sumažėti 2020 m. trečiąjį ketvirtį, bet mažiau. Silpnesnis krizės poveikis užimtumui, vertinant pagal dirbančiųjų skaičių, iš dalies susijęs su kompensacinio pobūdžio darbo rinkos politika. Tiek bendras dirbtų valandų skaičius, tiek užimtumas, vertinant pagal dirbančiųjų skaičių, prognozuojamo laikotarpio pabaigoje yra žemesnio lygio, negu buvo 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį. Tai susiję su euro zonos darbo rinkoje pasireiškiančiu histerezės efektu (pvz., dėl įmonių bankrotų ir darbo praradimo).

COVID-19 pandemijos poveikis darbo jėgos augimui prognozuojamu laikotarpiu turėtų būti mažesnis. Darbo jėga turėtų mažėti iki 2020 m. trečiojo ketvirčio. Artimiausiu metu mažėjimas bus susijęs su tuo, kad dalis dirbančių asmenų pasitrauks iš darbo rinkos dėl izoliavimo priemonių; kai kurie iš šių asmenų gali būti priskirti prie galinčių dirbti, bet neieškančių darbo dėl taikomų izoliavimo priemonių, kategorijos. Be to, pandemijos laikotarpiu sumažėjus galimybėms samdyti darbuotojus, gali būti atsisakoma ketinimų samdyti ir dėl to kai kuriems asmenims gali tekti pasitraukti iš darbo rinkos. Darbo jėgai neigiamą įtaką (ypač trumpuoju laikotarpiu) gali daryti ir kiti, papildomi veiksniai, pavyzdžiui, dėl COVID-19 pandemijos ir tarptautinių skrydžių suvaržymo sumažėjusi prognozuojama grynoji darbuotojų imigracija.

Numatoma, kad nedarbo lygiui pandemija turės didelį poveikį – 2020 m. trečiąjį ketvirtį nedarbo lygis bus 10,8 %. Numatoma, kad, panašiai kaip užimtumas, nedarbas prognozuojamu laikotarpiu irgi negrįš į iki krizės buvusį lygį. 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį buvęs 7,3 %, 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį jis sudarys 8,8 %. Numatoma, kad dėl vykdomos darbo rinkos politikos poveikio nedarbo lygis kis nepasiekdamas 2008–2009 m. pasaulinės finansų krizės metu buvusio lygio; ši politika orientuota į darbo vietų išsaugojimą siekiant kuo greičiau vėl pradėti vykdyti veiklą pasibaigus griežtam izoliavimo priemonių taikymui. Nedarbo didėjimą ypač padėjo stabdyti sutrumpinto darbo laiko programų taikymas, nes darbuotojai ir toliau buvo įdarbinti ir gavo bedarbio pašalpą prilygstančias pajamas (negauto darbo užmokesčio pakaitalų dydis įvairiose šalyse yra skirtingas). Numatoma, kad nedarbo lygis įvairiose euro zonos šalyse ir toliau labai skirsis. Apskritai tikėtina, kad šalyse, kuriose didelė dalis dirbančiųjų yra laikinieji darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys, nedarbo lygis ir pajamų praradimas bus didesni.

Numatoma, kad darbo našumas 2020 m. didės mažiau, o kitą prognozuojamo laikotarpio dalį atsigaus. Dėl fiskalinių priemonių, kuriomis švelninamas poveikis pagrindiniam užimtumo rodikliui, vieno darbuotojo darbo našumas 2020 m. turėtų staigiai sumažėti. Poveikis vieno samdomojo darbuotojo darbo našumui ir darbo našumui, vertinant pagal vieną dirbtą valandą, yra nevienodas. 2020 m. neigiamas poveikis vieno samdomojo darbuotojo darbo našumui bus didesnis dėl euro zonos šalyse dideliu mastu taikomų sutrumpinto darbo laiko programų. Pandemijos metu poveikis darbo našumui, vertinant pagal vieną dirbtą valandą, priešingai, yra daug silpnesnis, nes bendras dirbtų valandų skaičius turėtų kisti pagal BVP raidą.

Palyginti su 2020 m. kovo mėn. ekspertų prognozėmis, realiojo BVP augimo prognozė 2020 m. buvo labai sumažinta, o kitą prognozuojamo laikotarpio dalį, ypač 2021 m., – padidinta. BVP augimo prognozės 2020 m. sumažinimas apima ir didesnį šių metų pirmojo pusmečio prognozės sumažinimą, ir šiokį tokį antrojo pusmečio prognozės padidinimą. Dėl iš to kylančio teigiamo statistinio perkeliamojo poveikio ir dar šiek tiek sumažinto atotrūkio padidinta realiojo BVP augimo 2021 ir 2022 m. prognozė. Prognozuojamo laikotarpio pabaigoje realiojo BVP lygis būtų apie 4 % žemesnis už numatytą 2020 m. kovo mėn. ekspertų prognozėse.

3 Kainos ir sąnaudos

Numatoma, kad infliacija pagal SVKI sumažės nuo 1,2 % (2019 m.) iki 0,3 % 2020 m., o 2021 ir 2022 m. padidės iki atitinkamai 0,8 % ir 1,3 % (žr. 2 pav.). 2020 m. numatoma bendroji infliacija bus mažesnė visų pirma dėl staigaus į SVKI įtraukiamų energijos išteklių kainų kritimo, naftos kainoms smukus po pasaulinio COVID-19 protrūkio. Numatoma, kad 2020 m. energijos infliacijos pagal SVKI neigiamas poveikis bendrajai infliacijai bus didelis ir sieks 0,8 procentinio punkto. Kylančios naftos kainos, tai rodo teigiamas naftos ateities sandorių kainų kreivės nuolydis ir tam tikras infliaciją didinantis su energija susijusių netiesioginių mokesčių pakėlimo poveikis, reiškia, kad energijos infliacija pagal SVKI likusiu prognozuojamu laikotarpiu didės. Pastaruoju metu labai padidėjo maisto produktų infliacija pagal SVKI, nes dėl taikomų su COVID-19 susijusių viruso plitimo ribojimo priemonių ir šviežių maisto produktų tiekimo grandinės tam tikrų sutrikimų išaugo namų ūkių perdirbto ir neperdirbto maisto paklausa. Numatoma, kad maisto kainos trumpuoju laikotarpiu ir toliau sparčiai kils, tačiau per metus jų augimas bus lėtesnis ir 2021 bei 2022 m. bus mažesnis negu 2020 m.

Atsižvelgiant į reikšmingai padidėjusį ekonomikos sąstingį ir netiesioginį staigaus naftos kainų kritimo poveikį, numatoma, kad vidutinė infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, 2020 m. sumažės iki 0,8 % ir tik prognozuojamo laikotarpio pabaigoje ims didėti. Prognozuojama, kad vis dar gilus ekonomikos sąstingis 2021 m. neigiamai veiks infliaciją pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, o 2022 m. šis poveikis sumažės. Vidutinė metinė infliacija, numatoma, kad bus atitinkamai 0,7 % ir 0,9 %. Dezinfliacinis efektas turėtų paveikti įvairių paslaugų ir prekių kainas, nes vartotojų paklausa ir toliau bus nedidelė dėl prarastų pajamų arba bus varžoma priemonių, kurias vyriausybės taikys siekdamos sustabdyti viruso plitimą. Tikimasi, kad per ateinančius kelis ketvirčius mažos paklausos daromą mažinantį poveikį iš dalies kompensuos kainų ir sąnaudų spaudimas dėl pasiūlos sutrikimų ir trūkumo, atsirandančio, pavyzdžiui, dėl pasaulio vertės grandinių sutrikimų arba dėl taikomų socialinių kontaktų ribojimo priemonių (pvz., kirpyklų ir restoranų pajėgumų sumažinimo). Prognozuojama, kad infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, vidutiniu laikotarpiu didės, o dėl augančios paklausos ekonomikai atsigaunant sustiprės kainas didinantis spaudimas. Nors infliaciją didinantis su pandemija susijęs neigiamas pasiūlos spaudimas turėtų sumažėti, suvaržyta paklausa ir dėl įmonių pasitraukimo iš rinkos sumažėjusi konkurencija gali padidinti pelno maržas kai kuriose rinkose labiau negu dėl cikliško pagerėjimo. Be to, netiesioginis numatomo naftos kainų kilimo poveikis prisidės prie grynosios infliacijos didėjimo.

Numatoma, kad vienam samdomajam darbuotojui tenkančio atlygio augimas trumpuoju laikotarpiu taps neigiamas, tačiau 2021 m., didėjant ekonominiam aktyvumui, atsigaus, o 2022 m. šiek tiek pakils. Prognozuojama, kad 2020 m. antrąjį ketvirtį vienam samdomajam darbuotojui tenkantis atlygis labai sumažės. Tai rodo didelį ir staigų vienam darbuotojui tenkančių darbo valandų sumažėjimą dėl taikomų izoliavimo priemonių ir dalinį nuostolių dėl prarasto atlygio kompensavimą taikant sutrumpinto darbo laiko programas. Tačiau atlygio vienam darbuotojui raida išpučia prarastas darbo pajamas, nes kai kurios šalys valstybės paramą statistikoje fiksuoja ne kaip kompensaciją, bet kaip pervedimus. Vėliau, atsigaunant ekonominiam aktyvumui ir didėjant vienam darbuotojui tenkančių darbo valandų skaičiui, vienam samdomajam darbuotojui tenkantis atlygis turėtų atsigauti ir toliau nuosekliai didėti prognozuojamu laikotarpiu. Kalbant apie metinį augimo tempą, šios tendencijos reiškia, kad 2020 m. vienam samdomajam darbuotojui tenkančio atlygio augimas krinta iki –1,9 %, 2021 m. – pakyla iki 3,2 %, o 2022 m. – yra šiek tiek lėtesnis ir siekia 1,9 %.

Numatoma, kad prognozuojamu laikotarpiu vienetinių darbo sąnaudų augimas atspindės staigius darbo našumo augimo pokyčius ir todėl labai svyruos. Darbo našumo sumažėjimas 2020 m. antrąjį ketvirtį dėl didelio realiojo BVP sumažėjimo, palyginti su mažesniu užimtumo sumažėjimu, reikšmingai padidina vienetines darbo sąnaudas, o vėlesnis darbo našumo atsigavimas reiškia, kad labai sumažės vienetinės darbo sąnaudos. Neatsižvelgiant į su krize susijusį kintamumą, vienetinės darbo sąnaudos padidės tik šiek tiek.

Tikimasi, kad pelno maržos iš esmės sušvelnins didelius vienetinių darbo sąnaudų svyravimus prognozuojamu laikotarpiu. Todėl numatoma, kad 2020 m. antrąjį ketvirtį jos labai sumažės, o po to stipriai atsigaus. Tikimasi, kad iki krizės buvęs lygis bus pasiektas prognozuojamo laikotarpio pabaigoje.

Prognozuojama, kad 2020 m. importo kainos kris, tačiau 2021 ir 2022 m. jos turėtų šiek tiek pakilti. Šį profilį labai lemia naftos kainų pokyčiai, dėl kurių naftos ateities sandorių kainų kreivės nuolydis rodo didelį neigiamą augimo tempą 2020 m., bet teigiamą metinį augimo tempą nuo 2021 m. antrojo ketvirčio ir 2022 m. Teigiama importo infliacija nuo 2021 m. siejama tiek su šiek tiek didėjančiomis žaliavų, neįskaitant naftos, kainomis, tiek su pasauline kainų raida apskritai.

Palyginti su 2020 m. birželio mėn. prognozėmis, infliacijos pagal SVKI prognozė visu prognozuojamu laikotarpiu stipriai sumažinta. 2020 m. prielaidų dėl mažesnių naftos kainų didelį neigiamą poveikį bendrajai infliacijai tik iš dalies kompensuoja su COVID-19 krize susiję didesni, nei anksčiau buvo tikėtasi, maisto produktų infliacijos pagal SVKI pokyčiai. Infliacijos pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, prognozė visu prognozuojamu laikotarpiu buvo pastebimai sumažinta. Ją slopina daug didesnis, negu anksčiau buvo tikėtasi, ekonomikos nuosmukis, o pirmoje prognozuojamo laikotarpio dalyje pasireiškia ir neigiamas netiesioginis poveikis dėl prognozuojamų mažesnių naftos kainų.

4 Fiskalinė perspektyva

Vertinama, kad 2020 m. fiskalinė politika tampa itin skatinamojo pobūdžio^[5]. Tai daugiausia lėmė reikšmingos fiskalinės priemonės, kurių ėmėsi visos euro zonos šalys, reaguodamos į pandemiją. Didžiąją šių priemonių dalį sudaro papildomos išlaidos, visų pirma sutrumpinto darbo laiko programos, paramos įmonėms ir namų ūkiams priemonės, taip pat didesnės išlaidos sveikatos priežiūrai. Dauguma neseniai įgyvendintų su pandemija susijusių priemonių yra laikinos ir bus taikomos tik iki 2020 m. pabaigos. Todėl 2021 m. fiskalinė politika bus gerokai griežtesnė. Daroma prielaida, kad 2022 m. su pandemija susijusios priemonės turės tik nedidelį poveikį fiskalinės politikos, kuri, prognozuojama, kad bus šiek tiek laisvesnė, pobūdžiui. Palyginti su 2020 m. kovo mėn. ekspertų prognozėmis, naujų priemonių įtraukimas lėmė kur kas laisvesnį fiskalinės politikos pobūdį 2020 m., 2021 m. numatoma griežtesnė taupymo politika, o 2022 m. numatomas fiskalinės politikos pobūdis beveik nepasikeitė.

Prognozuojama, kad 2020 m. euro zonos biudžeto balansas labai sumažės, o 2021 ir 2022 m. šiek tiek atsigaus. Reikšmingą biudžeto balanso prastėjimą 2020 m. lėmė neatidėliotinos fiskalinės priemonės ir neigiamas ciklinis veiksnys, rodantis blogėjančią makroekonominę perspektyvą. Pagerėjimas 2021 m. daugiausia susijęs su neatidėliotinų fiskalinių priemonių panaikinimu, o ne toks žalingas ciklinis veiksnys taip pat daro tam tikrą teigiamą poveikį. Skolos santykio padidėjimą 2020 m. iki daugiau kaip 100 % BVP daugiausia lėmė skolą didinantis palūkanų normų ir ekonomikos augimo tempo skirtumas, taip pat didelis pirminis deficitas. 2021–2022 m. skolos augimą dėl vis dar didelio pirminio deficito su kaupu kompensuoja palankus sniego gniūžtės poveikis^[6], dėl kurio euro zonoje šiek tiek mažėja skolos santykis.

2020 m. birželio mėn. fiskalinėse prognozėse, palyginti su 2020 m. kovo mėn. ekspertų prognozėmis, numatytas biudžeto deficitas yra gerokai didesnis. Dėl pandemijos makroekonominio poveikio ir taikomų fiskalinių priemonių 2020 m. biudžeto balanso prognozė buvo sumažinta daugiau kaip 7 procentiniais punktais. Ateinančių dvejų metų biudžeto balanso prognozė sumažinta ne taip daug, nes tikimasi, kad neatidėliotinos fiskalinės priemonės jau nebus taikomos ir ekonomika atsigaus, tačiau prognozuojama, kad deficitas vis dar bus 2,3 procentinio punkto didesnis, palyginti su 2020 m. kovo mėn. ekspertų prognozėmis. Numatoma, kad skolos santykis ir toliau bus daug aukštesnis, daugiausia dėl jo padidinimo 2020 m. ir didesnio pirminio deficito visu prognozuojamu laikotarpiu.